Kviečiame susipažinti su Elektrėnų savivaldybėje esančiu etnografiniu Grabijolų kaimu ir Grabijolų pažintiniu taku. Šių virtualių turų tikslas – supažindinti jus su vienu gražiausių Lietuvos kaimų - Grabijolais bei šalia kaimo esančiu pažintiniu taku. Linkime jums prasmingai praleisti laiką.
Virtualių turų sukūrimą inicijavo Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka
Virtualių turų sukūrimą finansavo Lietuvos kultūros taryba
Virtualūs turai sukurti bendradarbiaujant su Neries regioniniu parku
Virtualios realybės turai po Grabijolų etnografinį kaimą ir Grabijolų pažintinį taką sukurti įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą. Tikimės, kad šie turai taps puikia priemone norintiems per nuotolį pažinti vieną gražiausių Lietuvos kaimų – Grabijolus. Rengiant virtualios realybės turus konsultavomės su Neries regioninio parko direkcija, kultūrologe Karolina Želve, naudojomės įvairiais informacijos šaltiniais: knygomis, periodiniais leidiniais, interneto svetainėmis.
Dėkojame visiems Grabijolų kaimo gyventojams, geranoriškai atvėrusiems savo namų duris ir papasakojusiems kaimo ir jo žmonių istorijas: Aušrai Žilinskienei, Aleksui Lickūnui, Aušrai Uscilienei, Jeronimui Jankauskui, Reginai Tomaitienei, Vladui Važnevičiui, Antaninai ir kitiems. Tikimės, kad šis virtualus turas jus sudomins ir, atsiradus galimybei, patys nuvyksite į Grabijolų kaimą, susipažinsite su draugiškais ir svetingais jo gyventojais bei išgirsite daug įdomių vietinių žmonių pasakojimų, kurių mums nepavyko patalpinti į šį virtualų turą.
Grabijolų kaimas tarsi įaugintas į jį supantį kraštovaizdį – Neries upės slėnį.
Iš dviejų pusių – rytų ir vakarų – kaimą supa miškais apaugusios kalvos, į pietus, išilgai kelio, vedančio į kaimą, driekiasi ariamos žemės,
kažkada sudalintos rėžiais, kurių žymės dar matomos.
Kaimo sodybos išsidėsčiusios abipus kaimo gatvelės kompaktiškai ir taisyklingai,
čia aiškiai matoma nuo senų laikų išlikusi rėžinio kaimo sandara.
Kelias, vedantis į kaimą, ilgai vinguriavęs vaizdingais laukais ir kaip tiesi ašis apjungęs visas sodybas,
šiaurinėje dalyje nutrūksta „nukirstas“ Neries.
Kaimo forma būdinga gatviniams kaimams, kurie atsirado po valakų reformos XVI a. viduryje.
Kaimui priklausę laukai buvo padalinti rėžiais kiekvienai sodybai.
Statmenai kaimo centrinei gatvei, vietinių vadinamai Neries keliu, iš abiejų pusių betarpiškai išsidėstę sodybiniai rėžiai.
Kaimo branduolį su sodybiniais rėžiais iš rytų ir vakarų pusių juosia apvažiavimo keliai,
rytinėje pusėje esantis šalutinis kelias eina šalia miško, paliesdamas numanomą pilkapių vietą.
Tai vienintelis namas visame Grabijolų kaime, stovintis ne šonu, tačiau priekiu į gatvę. Pasak vietinių gyventojų tokia namo padėtis buvo pasirinkta dėl mažesnio nei įprasta žemės ploto, tenkančio šiai sodybai. Šiame name gyveno kaimo siuvėjai Turlai.
Skulptūros
2015 m., minint Grabijolų kaimo 220-ąsias metines, bendruomenės narys Artūras Verbickas padovanojo skulptūrą, kurią pastatė kaimo centre, prie medinio kryžiaus.
Skulptūroje įamžinti trys broliai (vienas kalvis ir du staliai). Pasak vietinių gyventojų, Grabijolų kaimas prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų, kuriems čia buvo paskirta žemė.
Šulinys
Tai bendras kaimo šulinys, esantis čia nuo pat kaimo įsikūrimo.
Pasak grabijoliškės Reginos Medekšaitės-Tomaitienės, šis šulinys niekad neišsenka, nes į jį suteka 5 šaltiniai.
Anksčiau iš šulinio vandeniui pasemti buvo naudojama ilga medinė svirtis, vandenį žmonės nešdavo naudodamiesi naščiais. Šiuo metu šulinys yra atnaujintas.
Neris
Konstantinas Tiškevičius, plaukęs Nerimi 1857 m. ir tyrinėjęs pakrančių paminklus, savo knygoje „Neris ir jos krantai“ taip rašo:
„... Čia pirmą kartą ši upė vadinama Nerimi, nes šioje vietoje etnografinė Lietuva prasideda...“
Gyvendami prie upės, grabijoliškiai nuo seno naudojosi jos turtais. Kiek atsimenama, caro laikais upė priklausė ponams, o tarpukariu buvo nuomojama, todėl bet kas ten nenubaustas negalėjo žvejoti.
Nuomojantys upę žvejai žuvį dažniausiai parduodavo Vievio žydams. Ypač mėgiami buvo žiobriai, kurių pavasarinio traukimo metu visas kaimas kvepėdavo nuo duonkepėse kepamos žuvies.
Per upę buvo tiltas, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu sudegino vokiečiai, jo atramos iki šiol matomos po vandeniu.
Grabijolų pažintinis takas – tai „laukinis“ pėsčiųjų takelis, kuriuo iš etnografinio gatvinio Grabijolų kaimo galite nueiti iki storiausio ąžuolo visame Neries regioniniame parke – senolio Alkų ąžuolo.
Pakeliui praeisite linksmais pasakojimais apipintą Saldųjį upelį ir mistiškas Uolkas (Alkų kalvas), ant aukšto upės šlaito stūksančius buvusio Zapalinos palivarko pamatus, dar visai neseniai atrastą Paalkių piliakalnį, priartėsite prie Neries su mitologiniais akmenimis.
Keliaudami šiuo takeliu, susipažinsite su įdomiomis Grabijolų kaimo apylinkėmis. Jos kupinos ne tik gražių, „laukinių“ gamtovaizdžių, bet ir kadaise žmogaus rankų sukurtų objektų, dabar jau pasiglemžtų gamtos.
Grabijolų kaime mirusieji yra labai gerbiami, yra išlikusi tradicija prieš įvairias kaimo šventes visų pirma užeiti į kapines pagerbti mirusiųjų.
Saldusis upelis
Grabijoliškė Aldona Žilinskaitė–Federavičienė apie šį upelį taip pasakojo:
„Ėjo diedukas Brazaliukas. Taigi ėjo jis į kalnus, ant kalno rado statinę medaus ir lokį. Lokys nešė statinę medaus ir prisėdo pailsėti. Diedukas norėjo to medaus, bet negalėjo paimti.
Tada jis grįžo namo, paėmė peilį, nuėjęs užmušė lokį, numovė jam kailį ir supylė tą medų į meškeną. Nešė ant pečių, kai ėjo per upelį, pargriuvo ir išpylė tą medų upelin.
Todėl jame saldus vanduo.
Paskui dar mus diedukai gąsdino: „Neikit ant kalno, tenai lokys medaus statinę neša“. Ir dabar žmonės geria, sako – saldus.”
Zapalinos palivarkas
Šiandien jau galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė ši vieta tada, kai čia stovėjo Zapalinos palivarko pastatai.
Dabar čia galite pamatyti tik išlikusius pamatų akmenis ir kelias dvarvietę menančias liepas.
Baudžiavos laikais Zapalinos palivarkui priklausė Grabijolų kaimas ir grabijoliškiai atlikdavo lažą apdirbdami šio palivarko laukus.
Po antrojo pasaulinio karo, sovietams okupavus Lietuvą, palivarkas buvo konfiskuotas, o jo savininkai ištremti į Sibirą. Palivarkui priklausę pastatai buvo išardyti, o statybinės medžiagos panaudotos naujai statomiems kolūkiams.
Paalkių piliakalnis
Paalkių piliakalnis yra bevardžio upelio santakoje su Nerimi susiformavusiame kranto kyšulyje, upelio dešiniajame ir Neries kairiajame krante, aukštutinėje terasoje.
Šis piliakalnis archeologų surastas visai neseniai, Kultūros vertybių registre įregistruotas 2007 metais.
Manoma, kad daugiau nei prieš 1500 m. čia pilį pastatė viena iš baltų genčių bendruomenių. Piliakalniui panaudotas aukštumos atragis, kurį nuo priešų saugojo Neries upės vandenys, iki 30 m. statūs jos slėnio šlaitai, iš kitos pusės – bevardžio intako išgraužta stačiašlaitė griova.
Buvusios pilies kiemo dalis yra sunaikinta šlaitų griūčių. Įtvirtinimai suplokštėję dėl lietaus ir polydžio vandenų sukeltos žemės erozijos, užgožti medžių ir krūmų.
Alkų tilto vieta
Tiltas stovėjo virš Sūriojo upelio, šiandien upelyje dar galima įžiūrėti buvusio tilto konstrukcijų liekanų.
Šalia Alkų tilto ėjo senasis kelias į Grabijolų kaimą.
Paprastasis rūtenis
Tuščiaviduris rūtenis įrašytas į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962 m. Augalas yra daugiametis, žydi pavasarį, išauga iš tuščiavidurio stiebagumbio. Mėgsta drėgną, molingą dirvožemį, tačiau gausiausiai auga mišku apaugusiuose slėniuose, raguvose.
Augalas vaistinis, nuodingas.
Tamsioji plautė
Gydomosiomis savybėmis pasižyminti tamsioji plautė yra naudojama liaudies medicinoje.
Vien jos pavadinimas „plautė“ nusako, kad ji tinkama kvėpavimo sistemos ligoms gydyti (malšina uždegiminius kvėpavimo takų procesus, lengvina atsikosėjimą, skystindama sekretą), virškinimo sistemos ligoms (gydo viduriavimą), skatina šlapimo išsiskyrimą.
Vartojama išoriškai tamsioji plautė skatina žaizdų gyjimą, gydo pūlingas odos žaizdas, egzemą.
Paprastasis žalčialunkis
Labai nuodingas augalas.
Pavojus dar stipresnis, jei yra saulėta, karšta diena, nes augalas turi daug eterinių aliejų, kurie esant aukštai temperatūrai stipriau garuoja. Pavojingas tiek žmonėms, tiek gyvūnams ir paukščiasm, išskyrus žąsis, kurios labai mėgsta šio augalo žievę.
Nuodingos visos augalo dalys. Pakramčius žievės išpūslėja gleivinė, iškrinta dantys. 10-12 uogų yra mirtina dozė vaikams.
Seniau šis augalas buvo laikomas svarbiu vaistiniu augalu. Pastaruoju metu terapijoje nenaudojamas, tačiau homeopatiniuose vaistuose įeina į jų sudėtį.
Grožėkitės šiuo augalu atsakingai.
Europinė pipirlapė
Daugiametis, žolinis kvepiantis pipirais augalas, ypač stiprus kvapas patrynus lapus. Augalas nuodingas, turi toksinių medžiagų, paralyžiuojančių centrinę nervų sistemą.
Šakniastiebiai ir lapai vartojami medicinoje. Žolės nuoviru gydomos kepenų ligos, epilepsija, isterija. Džiovintos sumaltos pipirlapės šaknys uostomos sukelia vėmimą, todėl augalas vartojamas ir lėtiniam alkoholizmui gydyti, taip pat esant migrenai, isterijai, padidintam jautrumui.
Kaip išorinis vaistas naudojamas gydant nedidelius venų išsiplėtimus, egzemas, sumušimus.
Lietuvoje anksčiau žali pipirlapės lapai buvo vartojami kaip prieskonis vietoje pipirų
Kryžius
Kryžius nuo seno stovėjo dailidės Važnevičiaus kieme, kuris jo buvo nuolat atnaujinamas.
Senasis kryžius per ilgą laiką supuvo ir jo vietoje buvo pastatytas naujas.
Vietiniai kaimo gyventojai sako, kad kryžiai buvo statomi ten, kur susikerta keliai.
Klevas ir varpas
Varpo paskirtis buvo kasryt kviesti kaimo žmones ginti gyvulius į laukus ar skambinti ištikus nelaimei.
Skambinimo garsas buvo sutartinis, vienaip buvo skambinama kai kviesdavo ginti gyvulius ir kitaip kai kildavo gaisras.
Anot vietinių gyventojų, šiam klevui, ant kurio kabo varpas, gali būti apie 300 metų.
Gražiausias išlikęs Elektrėnų savivaldybės gatvinis rėžinis kaimas – Grabijolai, įsikūręs aukštų Neries senslėnio kalvų papėdėje plytinčiame slėnyje. Tai – XVI a. karalienės Bonos inicijuotos Valakų reformos palikimas.
Baudžiavos laikais kaimas priklausė Zapalinos dvarui, kuris šiuo metu sunykęs.
Sakoma, kad Grabijolų kaimas prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų, kurie dalijo žemę vaikams ir anūkams ir sodybų padaugėjo.
Grabijolų pavadinimas senas, padavimuose siejamas su dvarininku Grabeliu. Grabijoliškiai sako, kad Grabijolų kaimo pavadinimas yra kilęs iš lenkiško žodžio „hrabia“, kuris reiškia „grafas“. Kaimas esą priklausė grafui, nuo ko ir gavo savo vardą. K. Tiškevičius aiškino, kad kaimo vardo kilmė yra nuo žodžio „graubyti, graibyti“, tai yra „semti žuvį“. Tuo tarpu archeologas P. Tarasenka, Grabijolus vadino Grabeliais, nes šioje vietoje abiejuose upės krantuose yra buvę didžiuliai pilkapynų laukai – senovės kapinynai. Gali būti, kad visi Grabijolai stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes kaimo teritorijoje vis dar randama archeologinių radinių. Aišku, statant namus, ariant, pilkapynas buvo sunaikintas.
Kaimas suskirstytas į siaurus rėžius, kuriuose trobos buvo statomos galu į gatvę, o ūkiniai pastatai taip pat tęsdavosi virtine vienas nuo kito. Rytinėje gatvelės pusėje vyrauja statmenai gatvelei išsidėstę siauri (12-16 m. pločio) sodybų sklypai, čia vyrauja viena eile išilgai rėžio išrikiuoti pastatai. Nuo kaimo gatvelės atskirti 3-4 m. darželiu, galu stovi gyvenamieji namai, toliau virtine sustatyti ūkiniai pastatai – svirnai, tvartai, malkinės, kluonai. Sodybų gilumoje, šalia kaimą juosiančio šalutinio kelio, stovi pirtys. Galima teigti, kad būtent rytinėje gatvelės pusėje stovintys gyvenamieji namai yra seniausi kaime.
Seniausios Grabijolų trobos buvo vienagalės, susidedančios iš pagrindinės patalpos ir priemenės su kamaros patalpa. Vėlesniais laikais vienagalės trobos buvo perstatomos į dvigales. Kaimo išskirtiniu bruožu galima būtų pavadinti kai kuriose trobose išlikusias senąsias molines duonkepes krosnis su gultais. Taip pat kai kuriose trobose dar galima pamatyti išlikusius senuosius baldus – suolus su atlošais, spintas su filingais puoštomis durimis ir viršutiniu drožtu pagražinimu.
Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare (kitame Neries krante) buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime, didžiausiose valstiečių sodybose patalpas nuomavosi Lietuvos pasienio policija. Dauguma Grabijolų gyventojų vertėsi žemės ūkiu, tačiau buvo ir amatininkų. Daugelis vyrų mokėjo pasidaryti roges, kubilus ar kitus rakandus. Kai kurie vyrai pavasariais nusisamdydavo plukdyti sielius. Gyvendami prie upės, grabijoliškiai nuo seno naudojasi jos turtais, žvejodavo žiobrius, lašišas, lydekas ir kitas žuvis. Senoji Grabijolų kaimo dvasia dar tebedvelkia žiūrint į senoviškas trobas, puoštais langų rėmais, su tradiciniais gėlių darželiais.
Senesniems namams būdingi prie įėjimo statomi atviri gonkeliai su stogelį laikančiais stulpeliais ir priekį puošiančiomis drožto ornamento lentomis, bei praėjimo šonuose įrengtais suoliukais.
Langai iš išorės dažnai puošiami viršutinėje ir apatinėje juostoje drožtiniu ornamentu, pvz. žalčio, bangelių.
Gelių darželis
Tradicinis gėlių darželis, kuriame auga: piliarožės, lelijos, šparagai, bijūnai, flioksai, rūtos, katiliukai ir kt.
Kalvės pamatai
Kaimo kalvio sūnus Romas Žilinskas pasakojo, kad seniau visi metalo dirbiniai, kurių grabijoliškiams prireikdavo ūkyje, buvo gaminami šioje sodyboje. Deja, kalvė iki šių dienų neišliko, tačiau pievoje, šalia Romo Žilinsko namo, vis dar galima įžiūrėti kalvės pamatus.
Šiame name gyveno kaimo „dūšele“ vadinamas grabijoliškis skerdžius Vaclovas. Kaimo gyventojai tik geru žodžiu prisimena šį gyventoją, kuris ganydavo jų gyvulius bei padėdavo nudirbti kitus ūkio darbus. Vaclovas buvo nagingas, pats pasidirbdavo įvairių muzikos instrumentų, mokėjo ne vieną užsienio kalbą.
Šiame name nuo seno gyveno kaimo dailidės Važnevičiai, pastatę ne vieną kaimo namą.
Pačiame kaimo centre esanti sodyba nuo seno buvo grabijoliškių susibūrimo vieta. Šiame name gyveno Fedaravičių šeima.
Šiame name 1941 m. namo šeimininkė Michalina Gumbienė slėpė žydų šeimą – mamą su dviem dukrom.
Už drąsą ir pasiaukojimą slepiant žydų šeimą, Michalina iš Prezidento Valdo Adamkaus rankų gavo Pasaulio tautų teisuolio medalį.
Michalinos vienturtis sūnus Aleksas kuria dainas apie Grabijolų kaimą. Siūlome vienos iš jų pasiklausyti.
Sūrusis upelis
Jeigu eisite upelio vaga link Neries, Neries upėje pamatysite stūksančius „Užkeiktų vestuvių“ ir „Trijų brolių“ mitologinius akmenis.
Dažniausiai matyti 5 „Užkeiktų vestuvių“ akmenys, legendoje apie juos taip pasakojama:
„Vienoje Neries pusėje gyveno mergaitė, kurią pamilo kitam krante gyvenęs jaunikaitis. Jie nutarė susituokti.
Tačiau jaunosios motinai nepatiko būsimas žentas ir ji jaunuosius prakeikė tardama: „Kad tu akmenim pavirstum“.
Kai vestuvininkų pulkas valtimis kėlėsi per upę, visi žmonės pavirto akmenimis“.
Alkų ąžuolas
Alkų ąžuolas nuo 2009 metų įtrauktas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.
Šį šimtametį ąžuolą 2009 metų pradžioje parodė Kazokiškių gyventojas S. Kanevičius.
Vietovė, kurioje auga šis ąžuolas yra ypatinga. Tai natūralių kalvų grandinė, vadinama Alkų kalnais (alkais buvo vadinamos senosios šventvietės). Kadaise už jų plytėjo šventoji Alkų giria, minima ir XVI a. šaltiniuose. Todėl šis šimtametis galiūnas ir buvo pavadintas Alkų ąžuolu.
Ąžuolo amžius – apie 300 metų, kamieno apimtis (1,3 m aukštyje) – 5,12 m, aukštis – 18 m; lajos aukštis – 14 m, lajos plotis – 16 m.
Sodybų statiniai ir jų išdėstymas
Sklypų pastatai atskirti nuo gatvelės 3-4 metrų darželiu, galu stovi gyvenamieji namai, toliau virtine sustatyti ūkiniai pastatai – svirnai, tvartai, malkinės, kluonai. Sodybų gilumoje stovi pirtys.
Visų statinių stogų forma dvišlaitė, konstrukcija gegninė.
Tvartai formuojami iš kelių vienas su kita sujungtų patalpų, todėl jiems būdinga pailga, ištęsta forma.
Kaime sutinkami dviejų tipų svirnai – su priesvirniu ir be jo. Būdingas galinio tipo svirnas su dvišlaičiu stogu bei įėjimu iš trikampio frontono pusės.
Galima teigti, kad šiame kaime priesvirniai buvo atviri, o jų pastogės konstrukcija centrinėje dalyje būdavo remiama stulpeliais.
Kaime paplitusios vienagalės ir dvigalės trobos. Vienagalės trobos susideda iš pagrindinės patalpos su krosnimi ir priemenės su atskira kamaros patalpa. Dvigalėse trobose simetriškai priemenės patalpai išdėstomos dvi patalpos – pagrindinė su krosnimi ir papildoma, kuri gali turėti įvairias paskirtis – seklyčios, virtuvės ir pan. Ūkiniai pastatai suręsti daugiausiai iš apvalių rastų, juos kampuose sukertant į kertes ir paliekant išsikišusius galus.
Durų puošybos elementai
Lauko, kaip ir vidaus, durų puošybai buvo būdingas geometrinis eglutės ornamentas, sudėstytas iš apkalamų lentų, durų centre kartais sudarantis rombą. Vėlesnių pastatų durims būdingas dalinis įstiklinimas
Tarpukariu Grabijolų kaime, didžiausiose valstiečių sodybose, patalpas nuomojosi Lietuvos pasienio policija.
Šiame name pasienio policija buvo išsinuomojusi pusę namo, kitoje pusėje gyveno namo šeimininkai Jankauskai
Tilto liekanos
Šioje vietoje XX a. pradžioje per upę buvęs tiltas, kuriuo buvo susisiekiama su Grabijolų dvaru kitame krante.
Pirmojo pasaulinio karo metais tiltas buvo sudegintas vokiečių.
Šiame name gyveno kaimo gaspadinė A. Žilinskienė, kuri gamindavo maistą įvairioms kaimo šventėms.
Gyvendami prie upės, grabijoliškiai nuo seno naudojosi jos turtais. Kiek atsimenama, caro laikais upė priklausė ponams, o tarpukariu buvo nuomojama, todėl bet kas ten nenubaustas negalėjo žvejoti.
Nuomojantys upę žvejai žuvį dažniausiai parduodavo Vievio žydams. Ypač mėgiami buvo žiobriai, kurių pavasarinio traukimo metu visas kaimas kvepėdavo nuo duonkepėse kepamos žuvies.
Per upę buvo tiltas, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu sudegino vokiečiai, jo atramos iki šiol matomos po vandeniu.
Tuščiaviduris rūtenis įrašytas į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962 m. Augalas yra daugiametis, žydi pavasarį, išauga iš tuščiavidurio stiebagumbio. Mėgsta drėgną, molingą dirvožemį, tačiau gausiausiai auga mišku apaugusiuose slėniuose, raguvose.
Augalas vaistinis, nuodingas.
Gydomosiomis savybėmis pasižyminti tamsioji plautė yra naudojama liaudies medicinoje.
Vien jos pavadinimas „plautė“ nusako, kad ji tinkama kvėpavimo sistemos ligoms gydyti (malšina uždegiminius kvėpavimo takų procesus, lengvina atsikosėjimą, skystindama sekretą), virškinimo sistemos ligoms (gydo viduriavimą), skatina šlapimo išsiskyrimą.
Vartojama išoriškai tamsioji plautė skatina žaizdų gyjimą, gydo pūlingas odos žaizdas, egzemą.
Labai nuodingas augalas.
Pavojus dar stipresnis, jei yra saulėta, karšta diena, nes augalas turi daug eterinių aliejų, kurie esant aukštai temperatūrai stipriau garuoja. Pavojingas tiek žmonėms, tiek gyvūnams ir paukščiasm, išskyrus žąsis, kurios labai mėgsta šio augalo žievę.
Nuodingos visos augalo dalys. Pakramčius žievės išpūslėja gleivinė, iškrinta dantys. 10-12 uogų yra mirtina dozė vaikams.
Seniau šis augalas buvo laikomas svarbiu vaistiniu augalu. Pastaruoju metu terapijoje nenaudojamas, tačiau homeopatiniuose vaistuose įeina į jų sudėtį.
Grožėkitės šiuo augalu atsakingai.
Daugiametis, žolinis kvepiantis pipirais augalas, ypač stiprus kvapas patrynus lapus. Augalas nuodingas, turi toksinių medžiagų, paralyžiuojančių centrinę nervų sistemą.
Šakniastiebiai ir lapai vartojami medicinoje. Žolės nuoviru gydomos kepenų ligos, epilepsija, isterija. Džiovintos sumaltos pipirlapės šaknys uostomos sukelia vėmimą, todėl augalas vartojamas ir lėtiniam alkoholizmui gydyti, taip pat esant migrenai, isterijai, padidintam jautrumui.
Kaip išorinis vaistas naudojamas gydant nedidelius venų išsiplėtimus, egzemas, sumušimus.
Lietuvoje anksčiau žali pipirlapės lapai buvo vartojami kaip prieskonis vietoje pipirų
Kryžius nuo seno stovėjo dailidės Važnevičiaus kieme, kuris jo buvo nuolat atnaujinamas.
Senasis kryžius per ilgą laiką supuvo ir jo vietoje buvo pastatytas naujas.
Vietiniai kaimo gyventojai sako, kad kryžiai buvo statomi ten, kur susikerta keliai.
Baudžiavos laikais kaimas priklausė Zapalinos dvarui, kuris šiuo metu sunykęs.
Sakoma, kad Grabijolų kaimas prasidėjo nuo trijų brolių Žilinskų, kurie dalijo žemę vaikams ir anūkams ir sodybų padaugėjo.
Grabijolų pavadinimas senas, padavimuose siejamas su dvarininku Grabeliu. Grabijoliškiai sako, kad Grabijolų kaimo pavadinimas yra kilęs iš lenkiško žodžio „hrabia“, kuris reiškia „grafas“. Kaimas esą priklausė grafui, nuo ko ir gavo savo vardą. K. Tiškevičius aiškino, kad kaimo vardo kilmė yra nuo žodžio „graubyti, graibyti“, tai yra „semti žuvį“. Tuo tarpu archeologas P. Tarasenka, Grabijolus vadino Grabeliais, nes šioje vietoje abiejuose upės krantuose yra buvę didžiuliai pilkapynų laukai – senovės kapinynai. Gali būti, kad visi Grabijolai stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes kaimo teritorijoje vis dar randama archeologinių radinių. Aišku, statant namus, ariant, pilkapynas buvo sunaikintas.
Kaimas suskirstytas į siaurus rėžius, kuriuose trobos buvo statomos galu į gatvę, o ūkiniai pastatai taip pat tęsdavosi virtine vienas nuo kito. Rytinėje gatvelės pusėje vyrauja statmenai gatvelei išsidėstę siauri (12-16 m. pločio) sodybų sklypai, čia vyrauja viena eile išilgai rėžio išrikiuoti pastatai. Nuo kaimo gatvelės atskirti 3-4 m. darželiu, galu stovi gyvenamieji namai, toliau virtine sustatyti ūkiniai pastatai – svirnai, tvartai, malkinės, kluonai. Sodybų gilumoje, šalia kaimą juosiančio šalutinio kelio, stovi pirtys. Galima teigti, kad būtent rytinėje gatvelės pusėje stovintys gyvenamieji namai yra seniausi kaime.
Seniausios Grabijolų trobos buvo vienagalės, susidedančios iš pagrindinės patalpos ir priemenės su kamaros patalpa. Vėlesniais laikais vienagalės trobos buvo perstatomos į dvigales. Kaimo išskirtiniu bruožu galima būtų pavadinti kai kuriose trobose išlikusias senąsias molines duonkepes krosnis su gultais. Taip pat kai kuriose trobose dar galima pamatyti išlikusius senuosius baldus – suolus su atlošais, spintas su filingais puoštomis durimis ir viršutiniu drožtu pagražinimu.
Tarpukariu Grabijolų kaimą nuo kito Neries kranto skyrė Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija, ėjusi upės viduriu. Tuo metu Grabijolų dvare (kitame Neries krante) buvo pastatytas lenkų pasienio postas, o Grabijolų kaime, didžiausiose valstiečių sodybose patalpas nuomavosi Lietuvos pasienio policija. Dauguma Grabijolų gyventojų vertėsi žemės ūkiu, tačiau buvo ir amatininkų. Daugelis vyrų mokėjo pasidaryti roges, kubilus ar kitus rakandus. Kai kurie vyrai pavasariais nusisamdydavo plukdyti sielius. Gyvendami prie upės, grabijoliškiai nuo seno naudojasi jos turtais, žvejodavo žiobrius, lašišas, lydekas ir kitas žuvis. Senoji Grabijolų kaimo dvasia dar tebedvelkia žiūrint į senoviškas trobas, puoštais langų rėmais, su tradiciniais gėlių darželiais.
