Bronius Stosiūnas
Paroda apie Valstybės veikėją, pedagogą, žurnalistą, redaktorių, dramaturgą, poetą Bronių Stasiūną
- Valstybės veikėjas, pedagogas, žurnalistas, redaktorius, dramaturgas, poetas. 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis. Pirmasis Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas. Katalikiškos jaunimo organizacijos „Pavasaris“ gaivintojas.
- Bronius Stosiūnas (kai kur – Stasiūnas; Prano) gimė 1887 m. sausio 8 d. Dzenkūniškio (dabar Semeliškių sen.) kaime, Semeliškių valsčiuje, Trakų apskrityje, mirė – 1946 m. liepos 2 d. Južnouralske, Rusijoje.
- B. Stosiūnas baigęs Semeliškių pradžios mokyklą, mokslus tęsė Trakų mokytojų seminarijoje. Po spaudos draudimo panaikinimo 1905 m. pradėjo rašyti į įvairius laikraščius. 1906 m. pradėjo dirbti Seinuose „Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir bendrovės” spaustuvėje bei savaitraščio „Šaltinis” redakcijoje. Dirbo redaktoriaus pavaduotoju, vėliau redaktoriumi. 1911–1914 m. buvo ir „Šaltinio” priedo „Šaltinėlis” redaktoriumi. 1913–1915 m. Seinuose leido ir redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Vainikas”, bendradarbiavo „Spindulyje“, „Artojuje“, „Vienybėje“, „Draugijoje“, „Viltyje“.
- Gyvendamas Seinuose, B. Stosiūnas vedė šio miesto gyventoją Adelę Przeorskaitę. Vietiniai gyventojai redaktorių apibūdino esant švelnaus būdo, nuolaidų žmogų. Seinuose jis parašė keturias trumpas komedijas: „Naujas kelias” (1909), „Praėjo laikai”, „Mariutė – vargonininko duktė” (1911), „Atsimerkė akys” (1912). Keturis nedidelius apsakymus: „Degtinė pražudė” (1906), „Dvi marčios”, „Petras Beausis” (1907), „Blynius ir Buzius” (1908). Tris feljetonus: „Patriotas”, „Tokie laikai”, „Veikėjas” (1910). 1910 m. Seinuose išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Čir vir vir pavasaris”.
- „Žmonių knygynui“ iš rusų kalbos išvertė Aleksandro Semkovičiaus „Senovės istoriją” (1911) ir kelias Aleksandro Nečajevo knygas – „Dangaus aukštybėse” (1913), „Jūrose” (1913), „Ugnikalniai ir žemės drebėjimai” (1914), „Žemės turtai” (1914). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą patriotiškumą kėlė vaidinimai pritaikyti kaimo scenai. Kelis veikalus sukūrė ir B. Stosiūnas: „Kvailą supras – aklą pažins”, „Atsimerkė akys” ir „Du monologu”. Visi leidiniai buvo spausdinti Seinų spaustuvėje.
- B. Stosiūnas savo kūrinius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: B., B. Dz., B. S., B. St., Br., Br. Onius, Br. S., Br. Sem., Br. St., Br. Sum., Bronius, Bronius St., Dzenkūnėlis, Dzenkūnas, Dėdė Br., Dėdė Bronius, Krumplys, Semeliškietis, Semeliškietis Bronius, Sumeliškietis, Sumeliškietis Bronius, Semeliškių Pakeleivis. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse. 1907 m. B. Stosiūnas įstojo į Lietuvos Krikščionių demokratų partiją, kurios veikloje dalyvavo iki 1919 metų. B. Stosiūnas buvo 1917 metų Vilniaus konferencijos dalyvis. 1918 m. B. Stosiūnas apsigyveno Vilniuje. Aktyviai dalyvavo atkuriant „Pavasarininkų“ organizaciją, buvo jos centro valdybos narys. Atkūrė ir redagavo leidinį „Pavasaris“, dirbo „Tėvynės Sargo” ir „Ūkininko” redakcijose.
- Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, B. Stosiūnas 1919 m. pradžioje įsijungė į savivaldybių ir apskričių steigimo darbus. 1919 m. vasario 13 d. jis buvo paskirtas Trakų apskrities viršininku. 1920 m. rugpjūčio 6 d. B. Stosiūnui pavesta vykti į Vilnių organizuoti miliciją mieste. Iš Vilniaus išvykus bolševikams, B. Stosiūnas paskirtas pirmuoju Vilniaus miesto ir apskrities viršininku. Lenkams užėmus Vilnių ir Trakus, jis vėl tapo Trakų apskrities viršininku ir šiame poste dirbo iki 1925 m. Svarbiausias jo rūpestis buvo organizuoti apskrityje milicijos veiklą.
- 1925 m. skulptorius Antanas Aleksandravičius (1885–1970) sukūrė B. Stosiūno biustą, o Leizeris Kaganas 1932 m. – B. Stosiūno šaržą.
- 1925 m. gegužės 5 d. B. Stosiūnas perkeltas į Šiaulius, kur dirbo apskrities viršininku. 1927–1930 m. vadovavo Panevėžio apskričiai. Naujasis viršininkas iš karto ėmėsi aktyvios veiklos, ypač didelį dėmesį skyrė taisyti keliams, nesitaikstė su prastai dirbančiais pareigūnais. 1927 m. buvo padėtas kertinis akmuo ir pradėta naujos, modernios ligoninės statyba, kuriai iš vyriausybės gauta 50 tūkst. litų. Nuo 1928 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio mieste, o vėliau ir visoje apskrityje, įvedė privalomą pradinį mokslą.
- B.Stosiūnas jaunas tapo našlys (pirmoji žmona Adelė Stosiūnienė (Przeorskaitė, 1884-1924) mirė gimdydama šeštą vaiką. Vaikų iš pirmosios santuokos likimai nežinomi. Po ketverių metų nuo žmonos mirties Šiauliuose susipažino su Kepalų vaikų namų vedėja Bronislava Neverauskaite, jaunesne 16 metų, ir ją vedė. Antroje santuokoje gimė sūnus Tautvydas ir dukra Vita. Antroji žmona Bronislava buvo Panevėžio ligonių kasos tarybos valdybos narė, viena iš Panevėžio moterų šaulių būrio įkūrėjų.
- Bronius Stosiūnas (kairėje), antroji žmona Bronislava Stosiūnienė (dešinėje) su vėliau Raudonosios armijos karių nužudytais Panevėžio gydytoju S.Mačiuliu ir jo žmona (viduryje).
- Už nuopelnus, dirbant Lietuvos valstybei, Bronius Stosiūnas 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Jam teko įgyvendinti naująjį 1929 m. spalio 7 d. Savivaldos įstatymą, kuris suvaržė valsčių savivaldybių teises, nes buvo įvestos seniūnijos, bet sustiprino centralizuotą apskričių valdymą. 1930 m. B. Stosiūnas paskiriamas Ukmergės apskrities viršininku. 1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu. 1934 m. B. Stosiūnui įteikta Šaulių sąjungos žvaigždė ir III laipsnio „Artimo pagalbon” ugniagesių ordinas.
- 1937 m. paskirtas Alytaus apskrities viršininku, kuriuo dirbo iki 1939 m. liepos 1 d. Nuo 1939 m. liepos 1 d. iki sovietinės okupacijos (1940 m. birželio 14 d.) tarnavo Utenos apskrities viršininku. Vokiečių okupacijos metais vadovavo Utenos metrikacijos skyriui. 1943 m. aktyviai veikė pogrindinėje organizacijoje „Kęstutis“.
- 1944 m. traukėsi į Vakarus, tačiau 1945 m. liepą Palangoje buvo suimtas, kalintas Vilniuje ir ištremtas į Sibirą. Bronius Stosiūnas, mylėjęs Tėvynę ir dirbęs Lietuvai, mirė tremtyje lageryje Južnouralske (Sverdlovsko sritis, Rusija) 1946 metų liepos 2 dieną.