Antanas Bielinis
ANTANAS BIELINIS gimė 1918 m. vasario 18 d. Dietkauščiznoje (Ignalinos r., buvusioje Švenčionių apskr.), mirė 2016 m. rugsėjo 6 d., palaidotas Kairėnų kapinėse. Kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, lietuvybės puoselėtojas lenkų okupacijos metais, lietuviškos spaudos platintojas.
Tėvai – Jonas ir Rozalija Bieliniai. Keturių vaikų šeimoje buvo jauniausias. Kadangi gyveno lenkų okupuotam Vilniaus kraštui priklausančiame kaime, Antano tėvas Jonas Bielinis siekė, jog kaimo žmonės išlaikytų lietuvybę. Apie 1920–1922 m. pirmasis įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą – atsivežė lietuvę mokytoją, kuri jų pirkioje mokė kaimo vaikus. Joje mokėsi ir Antano seserys. Antanas lankė lenkų pradinę mokyklą, tačiau seserys išmokė skaityti ir rašyti lietuviškai. Baigęs pradinę mokyklą, A. Bielinis trejus metus mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje, tačiau ją uždarius, nespėjo baigti.
A. Bielinis dar jaunas įsijungė į lietuvišką visuomeninę veiklą. Platino lietuviškus laikraščius ir žurnalus, iš Šv. Kazimiero draugijos įteigto skaityklos-knygynėlio slapta išvežiodavo leidinius, buvo Vaclovo Petraškos pagalbininkas. Dėl to buvo tardomas, 1937 m. suimtas ir beveik metus kalėjo Lukiškių kalėjime Vilniuje.
Išėjęs iš kalėjimo, gyveno Vilniuje, mokytojavo, dalyvavo įvairių lietuvių organizacijų veikloje, mokėsi muzikos mokykloje, dalyvavo dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. II pasaulinio karo metais A. Bielinis įstojo į Lietuvos laisvės armiją, kurioje jam teko kaupti ginklus ateities partizanų veiklai. 1944 m. rusų okupacinė valdžia A. Bielinį suėmė ir 10 metų kalino Norilsko lageryje Rusijoje, vėliau išsiuntė į tremtį. A. Bielinis grįžo į Lietuvą 1957 m. sirgdamas tuberkulioze. Trakuose laikinai įsidarbino Kultūros skyriuje meno vadovu, vėliau perkeltas į Rūdiškes, o dar vėliau išvyko gyventi į Vievį. 1958 m. vedė Švietimo skyriaus buhalterę Antaniną Garunkštytę, augino dukrą Daivą ir sūnų Visvaldą, su šeima apsigyveno Elektrėnuose. Prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui pirmasis Elektrėnuose ėmė platinti Sąjūdžio leistas brošiūras. Jis dalyvaudavo patriotiniuose koncertuose, rengė keliones autobusais į Vilniuje vykstančius Sąjūdžio mitingus.
Gydantis ligoninėse jis pradėjo rašyti savo prisiminimus, taip pat užrašydavo kitų Tverečiaus apylinkių žmonių pasakojimus apie įvairius šių apylinkių kaimo žmonių papročius: vestuves, krikštynas, laidotuves, talkas, piemenavimą ir kitus. Parašytus, mašinėle atspausdintus tekstus, A. Bielinis atiduodavo Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos institutams, Liaudies kultūros centrui.
Liaudies buities muziejaus archyve saugoma A. Bielinio 1987–1989 metais užrašyta etnografinė medžiaga: „Piemenų žaidimai ir dainos Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Arklio įvaizdis vaikų žaidimuose Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Piemenavimo papročiai Švenčionių apskrityje, Tverečiaus valsčiuje XX a. pradžioje“, „Vaikų žaislai ir žaidimai Švenčionių apskrityje, Tverečiaus apylinkėse XX a. pradžioje“.
A. Bielinis buvo vienas pirmųjų, kuris 1989 m. pradėjo rekonstruoti senuosius, jau seniai išnykusius kaimo vaikų žaislus ir žaidimų priemones. Rekonstruoti žaislai beveik niekuo nesiskyrė nuo senųjų, autentiškų žaislų. Gamindamas žaislus jis naudojo tik tas medžiagas, įrankius, gamybos būdą, kurį naudodavo būdamas vaikas.
1995 metais A. Bielinis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti ir Švenčionių krašto vaikų žaidimus. Liaudies buities muziejuje repetuodavo su vaikais įvairius žaidimus, ratelius, šokius, piemenukų dainas ir erzinimus. Žaisdami vaikai naudojo paties A. Bielinio padarytus žaislus ir žaidimų priemones. 1995 m. gegužės mėnesį, talkinant Liaudies kultūros centro specialistams, A. Bielinis ir V. Braziulienė organizavo Švenčionių krašto vaikų žaidimų filmavimą Liaudies buities muziejuje. Šių žaidimų aprašymus ir nufilmuotus vaizdus Lietuvos liaudies kultūros centras 1998 m. išleido knygelėje ir video kasetėje „Vaikai vaikai vanagai“.
1. Antanas Bielinis. – Iliustr. // Ignalinos krašto švietėjai ir lietuvybės puoselėtojai carinės Rusijos ir Lenkijos okupacijų metais. – Ignalina, 2008. – P. 6.
2. Apie Antaną Bielinį bei jo užrašytą medžiagą // Vaikai vaikai vanagai. – Vilnius, 1997. – P. 103–104.
3. Jacinavičiūtė, Virginija. Antano Bielinio kančios tremtyje ir tėvynėje // Elektrėnų kronika. – 2011, rugs. 16–22, p. 4–5.
4. Kulakauskaitė, Valda. Tverečiaus krašto kultūros šviesuolis Antanas Bielinis : Lietuvos 100-mečio žmonės / Valda Kulakauskaitė ; nuotraukos iš asmeninio A. Bielinio albumo. – Iliustr. // Mūsų Ignalina. – 2018, vas. 15, p. 3–4; Prieiga per internetą: <http://www.mignalina.lt/gyvenimas/istorija/73-lietuvos-100-mecio-istorija/lietuvos-100-mecio-zmones/4978-tvereciaus-krasto-kulturos-sviesuolis-antanas-bielinis>.
5. Nijolė Pliuraitė. Kraštotyrininkas Antanas Bielinis – Švenčionių krašto papročių puoselėtojas, senųjų žaislų ir žaidimų gaivintojas : Parodą skiriame Antano Bielinio (1918–2016) atminimui. Lietuvos liaudies buities muziejus [interaktyvus]. 2019 [žiūrėta 2019-04-03]. Prieiga per internetą: <http://llbm.lt/parodos/A.Bielinio_zaislu_paroda/>.
